Dalykinio etiketo ABĖCĖLĖ


Apranga — tai ne tik drabužiai. Jai priskiriamos ir visos šalutinės išvaizdos dalys:

– aprangos priedai,

– šukuosena,

– kvepalai,

– makiažas.

Tinkamai suderintos šios dalys suteikia žmogui pageidaujamą įvaizdį, t.y. sukuria patikimo, įtakingo, pastovaus, malonaus, kompetentingo žmogaus įvaizdį. Atsitiktinai pasirinktos aprangos dalys perteikia visiškai kitokį asmens įvaizdį, būtent — paviršutiniško, nepasitikinčio savimi, aikštingo, turinčio prastą skonį. Tokia išvaizda gali pakenkti verslo sėkmei.

Didelės drabužių kolekcijos verslininkui nereikia, bet keletas gerai pasiūtų, gero tamsaus audinio kostiumų tikrai praverčia. Juostuotas tamsiai mėlynas kostiumas — universaliausia visų pasaulio vadybininkų uniforma. Įprasta kelnes ir švarką pirkti truputėlį didesnius, nes vilkint tokius kostiumus jaučiamasi geriau, laisviau. Marškinius ir švarkus vyrai turi rinktis šviesių spalvų, siauromis juostelėmis. Rankogaliai turi būti išlindę iš po švarko per du centimetrus. Kaklaraištis — iš natūralaus šilko, be ryškių papuošimų, batai — tamsūs, iš brangios odos. visada kruopščiai nublizginti. Tamsios, prie kostiumo priderintos kojinės taip pat ne mažiau svarbi aprangos dalis.

Moterims verslininkėms patariama dėvėti laisvus, patogius kostiumėlius, tarp drabužių, skirtų priėmimams, neturi būti kelnių ir mini sijonėlių, netinka šiuo atveju ir suknelės, pasiūtos iš sintetinės medžiagos.

Verslo partneriams užsieniečiams labai nepatinka apsileidimas ir nevalyvumas. Todėl vykstantis į komandiruotę verslininkas neturi pamiršti pasiimti net keletą marškinių ir juos privalo keisti kiekvieną dieną. Kelnes ir švarką pravartu keisti kas dvi dienas. Džinsų ir megztinių šiuo atveju geriau atsisakyti.

Europoje net per šalčius niekas nenešioja kepurių, todėl sumani moteris jau oro uoste turi atsisakyti kepurės ir aulinių batų. Europoje madingi puspalčiai, puskailiniai, lietpalčiai. Jei negalima apsieiti be striukės — ji turi būti vilnonė arba iš plonos odos.

Ne mažiau svarbu ir tai, kaip atrodo bagažas: derėtų atsisakyti sportinių krepšių ir įsigyti patogų, su ratukais lagaminą.

Ir dar — nosinaitės! Partnerius užsieniečius labai stebina mūsų krašte vartojamos medžiaginės nosinaitės. Vertėtų įsigyti vienkartinių popierinių nosinaičių.

Kūno kalba.

„Mes kalbame balso stygomis, bet bendraujame veido išraiška, balso tonu, visu savo kūnu”, — teigia San Francisko universiteto žmonių santykių laboratorijos psichologas Polis Ekmanas. Kūno kalba — tai informacija, perduota akimis per pirmąsias bendravimo sekundes, žmogaus eisena, rankos paspaudimas, laikysena, bendravimo maniera, asmeniniai įpročiai — linkčiojimas, nagų kramtymas, plaukų sruogos sukimas ar lūpų timpčiojimas.

Kūno kalba atspindi tai, kaip pats žmogus vertina save, kaip jis yra įvaldęs „savęs parodymo” (t.y. pasirodymo) meną. Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurta „teigiamo įspūdžio” sistema, kurią per tam tikrą laiką gali perprasti kiekvienas. Ji grindžiama veiksmingu nežodiniu bendravimu: tiesiog reikia išmokti vaizdinio savęs pateikimo taisykles ir pritaikyti jas. Profesiniam įvaizdžiui sukurti nereikia daug laiko ir pinigų. Profesinė išvaizda yra menas, kurį gali įvaldyti kiekvienas verslininkas.

Elgsena derybų metu.

Derybos yra kasdienio verslininko gyvenimo dalis, tai galimybių menas. Būtina įsidėmėti, kad tikrosios derybos nereiškia konkurencijos, jos reiškia ketinimą dirbti kartu, siekiant susitarti. Jų rezultatai labai daug priklauso nuo to, kaip verslininkas sugeba pasirodyti. Derybos bus daug sėkmingesnės, jei vietoj reikalavimų bus teikiami siūlymai ir rekomendacijos. Juk „Ar galėčiau pasiūlyti štai ką?” skamba daug maloniau negu „Aš noriu štai ko!”; pasakymas „Manau, jūs suprantate, kad tai yra geriausia, ką aš galiu padaryti”, priėjus savo paskutinę poziciją, yra daug veiksmingesnis už pasakymą „Kaip sau norite”.

Vadovaujantis tokia filosofija, pavyksta išspręsti sudėtingiausius klausimus, aišku, pasitelkus kūrybiškumą ir lankstumą.

Derybose kalbėti reikia maloniai, stengiantis nepamesti iš akiračio užsibrėžto tikslo, leidžiant kalbėti ir kitiems derybų dalyviams, siekti suvaldyti savo jausmus. Verta žinoti, kad praradus savitvardą paprastai nieko nelaimima, o ir išvados dažniausia padaromos klaidingos. Tokiu atveju geriausia pasiūlyti apgalvoti padėtį ir susitikti dar kartą.

Tuomet, kai derybų aplinka Įkaista, apima visiška neviltis ir atrodo, kad susitarti nepavyks, labai naudinga padaryti kokią nors nuolaidą, leidžiančią sudaryti įspūdi, kad ir toliau norima derėtis. Juk visada esama smulkmenų, kurios dar nebūna aptartos!

Sudarius sandorius, būtina laikytis jų sąlygų, nepamiršti įsipareigojimų, duotų pažadų, nes nuo to labiausiai priklauso verslininko Įvaizdis. Tuomet, kai žinoma, kad žmogumi galima pasitikėti, paprastai nelieka dalykų, kurių negalima būtų įveikti.

Neatskiriama derybų dalis — lankytis restoranuose su derybų partneriais. Suprantama, pasilinksminti kviečia ir visas išlaidas padengia tas, kuris priima „savo teritorijoje” arba yra sandorio sumanytojas. Beje, jeigu dalykinėje komandiruotėje negaunama tokio pasiūlymo, tai yra aiškus požymis, kad sumanytas sandoris neįvyks, kad partneriai duoda suprasti, jog prarado norą palaikyti tolesnius ryšius.

Paprastai restorane tęsiamos tos pačios diskusijos kaip ir prie derybų stalo, tik daug atviriau ir nuoširdžiau, čia užmezgami asmeniški santykiai, versle neįprastai daug lemiantys ir reiškiantys.

Pavyzdžiui, Japonijoje, kur „restoranų politikos” tradicijos per dešimtmečius nepaprastai ištobulintos, beveik visi susitarimai baigiami panašioje neoficialioje aplinkoje, o oficialiuose susitikimuose jie tik pasirašomi.

Bendraudamas su verslo partneriais neoficialioje aplinkoje, verslininkas padarys gerą Įspūdį, jeigu nepamirš elgesio normų ir taisyklių; čia jis galės parodyti gerą toną ir gražias manieras savo sąmojį ir iškalbingumą, meninius sugebėjimus.

Bendraudamas su užsienio partneriais, verslininkas turi gerbti šalies, kurioje jis vieši. papročius ir tradicijas, nes neslepiama antipatija arba pernelyg didelis valgio bei „laukinių papročių” niekinimas gali brangiai atsieiti. Be to, verta prisiminti dar vieną svetingumo reikalavimą: jeigu komandiruotės i užsienį metu partneris pasikvietė į namus, jam atvykus, dera atsakyti tuo pačiu. Priešingu atveju toks „užmaršumas” rimtai įžeis kompanioną.

Daug apie verslininką pasako ne tik jo paties išvaizda, bet ir jo įmonės, biuro ar kontoros interjeras, čia dirbantys darbuotojai, jų elgesys su klientais.

Biuro ar kontoros įranga.

Biuro ar kontoros interjeras turi sudaryti klestinčios įmonės įspūdį. Labai svarbu parinkti gerą apšvietimą; jeigu iš lauko patenka per mažai šviesos, būtina uždegti elektrą.

Sienos visada turi būti švarios, nudažytos darbingumą skatinančiomis spalvomis. Grindis patariama iškloti mozaika arba kilimine danga, linoleumas čia netinka. Turi būti įrengta drabužinė arba bent kampelis, kur klientai galėtų pasikabinti viršutinius drabužius. Patariama prie durų ant grindų pastatyti didelę vazą, į kurią klientai galėtų kišti šlapius skėčius. Jaukumo teikia gerai prižiūrimos gėlės. Šildymas bei ventiliacija turi būti reguliuojami.

Elgesys su klientais.

Darbuotojai visada turi būti deramai apsirengę, jiems netinka per daug prisikvėpinti, vartoti aštraus kvapo dezodorantus, rūkyti.

Atsiliepdami į telefono skambutį, darbuotojai būtinai turi pasakyti firmos pavadinimą, prisistatyti, kalbėti aiškiai, maloniai, nerodyti savo jausmų. Iš skambinančiojo išgirstą informaciją būtina smulkiai užrašyti. Jeigu žmogaus, kurio klientas ieško, tuo metu nėra, reikia pasiteirauti, kada klientui būtų patogu su juo pasikalbėti ar susitikti. Ieškomas darbuotojas tik grįžęs privalo iš karto paskambinti.

Kai klientas ar kitoks svečias ateina i kontorą, o vadovas užsiėmęs arba trumpai išėjęs, darbuotojai turi maloniai pasiūlyti specialios, su įmonės veikla susijusios literatūros, laikrašti arba žurnalą, pasiteirauti, ar jis nenorėtų išgerti arbatos ar kavos. Darbuotojai turi įsisąmoninti, kad vaišinimas kava, arbata arba vaisvandeniais sudaro įspūdį, jog įmonė klesti. Reikia neužmiršti, kad kava ar arbata visuomet ruošiama kitam kambaryje, nes gėrimo ruošimas svečio akivaizdoje anaiptol nedaro garbės įmonei: tokiu atveju jos higiena bei profesionalumas atrodo itin menkas.

Nerimta, kai apsilankę klientai randa darbuotojus valgančius, rūkančius, plepančius apie asmenini gyvenimą, skaitančius laikraščius.

Nepaprastai svarbu, kad ir įmonės vadovas, ir darbuotojai iki pat darbo dienos pabaigos neužmirštų šypsotis, nebūtų pasipūtę.

Komentarai